prisiminimai
senos dainos kurios pakelia mane aukstyn. nepamenu ar buvo taip seniau. ir taip stipriai. vairuoji masina ir viska atrodo zemiau negu tavo mintys. negu tu pats. keistas jausmas is vienuolikto auksto. prisiminimai. vis dazniau aplankantys ir vis ryskesni sapnai. ir vis labiau suprantu, kad jie mane gasdina. nemegstu sapnu. gera budavo ju neprisiminti ir nezinoti kas dedasi galvoje. dabar bijau pats saves. aplinkiniu. pazistamu. draugu, kuriu beliko visi abu. gal daugiau. o gal ne vieno is tiesu. bet nesiskundziu. tai tik apmastymas. nepasiteisinimas ir nesiteisinimas. priminimas sau daugiau. nesvarbu. norisi sauti i kosmosa. su visam. viskas taip suknistai dirbtina. viskas taip velniskai netikra. truputi pykina. bet kazkodel viskas pas mane ant tokio dirbtinumo ir pastatyta. kada pagaliau ateis laikas tai griauti. jau reikia. tik bijau. ko? nezinau. nekenciu saves uz savo svajones. tai tik zodziai. netikrove. prasimanymai ir saves guodimas. man reikia tikroves vaizdo. kuri jau senai pamirsau. nebeturiu nieko - jokiu autoritetu, siekemybiu, siekiu, tikslu, svajoniu. as kaip darzove. tik nezinau ar pradesiu puti ar mane jau uzkoncervavo. bet ar to gyvenime as siekiau? ar apie tai svajojau. niekada. as buvau maistininkas. galvojau kad toks esu. gal netgi atrodziau taip. o dabar saukiu i tyla. i vakuuma. ir mano balsas isnyksta. saukiu i niekur bet niekur uzsikimses ausis. jam nusispjaut mano skausmas svajones viltys tikejimas ir norai. nes as pasiklydau tarp savo prisiminimu. bijau ateities. bijau kad einu i tuscia vieta. ne tie prioritetai ne ta siekiamybe. ne ten ne su tais.kur tas mano pasirizimas viska keisti, kovoti uz save ir savo zodi. sukuriau neziniuka kuris gali tik tyleti be argumentu. as bailys kuri visi trypia savo svariom ir isprususiom kojom. as tinginys kuris nenori gintis ir tikisi kad gulinciu nemus. deja. ir dar kaip mus. dar stipriau. pajaute galia jie visiskai suzvereja. o as mirstu. ir viskas vel prasideda nuo pradziu. butu grazi pabaiga, jei tai butu tiesa. nes mano tiesa nieko verta. tavo tiesa - teisingesne. sveikinimai.
krištolo šukių ryjimas verkiant
skambesys. tikroji iliuzija ir išgalvota tikrovė. spiegianti ramuma. ilga siaura tyla. be priežasties. tikriausiai iš serijos jei nežinai ką rašyti arba papraščiausiai nėra noro rašyti tai geriau ir nieko nerašyti. nei prievartauti save ir meginti iš šūdo padaryti guziką. ne šiandien, ne čia. bet po truputi vel grįžta dienos kai atsigausiu. žiema man tinka. šiais metais. vis dažniau. o dabartinė žiema dar geriau. primena Kanada. vieną dieną...
pavargau
rugpjūtis. jau rugpjūtis. jau net daugiau nei pusė metų praėjo. o aš ką? nieko. visiškai nieko. maudausi vis tame pačiame šūde. ir netgi atrodo, kad klimstu. ne. taip man nepatinka. vis dažniau galvoje kirba mintis viską mesti. bet ar tai išeitis? bėgimas - ne tai ką turėčiau rinktis. bet vis dažniau suprantu, kad tai vienintelė išeitis. aš jau labai pavargau. ir kas blogiausia, kad pavargau ne fiziškai. poilsis prie jūros čia nepadės. tuo labiau alkoholis. reikia viską apversti aukštyn kojom, kad kažkas pajudėtu. keli mėnesiai noriu tai padaryti, bet niekaip neišdrįstu. dar nepribrendau. dar kažko laukiu. kol iklimpsiu dar giliau? hmm.. nežinau. tarkim sulauksiu kažko.. tarkim pagerės. o dabar išnykstu. dabar iš paskutinių jėgų dar pabandysiu kovoti, o paskui jau pasiduosiu... nes toks gyvenimo stilius ne man.
Apie ryžtą
Kai vynuogių kekės nepasiekiamos, geriausia apsimesti, kad jos rūgščios ir tau nė nerūpi.
malda
dieve, šiandien, vakar ir jau keletas savaičių man liūdna. gal žinai kodėl? nes as nesuprantu, o gal bijau suprasti. bijau atrasti ir susipažinti su savo liūdesiu. sakai, mane kankina kažkokios problemos? žinau, o kieno jos nekankina. kiekvienam savo. ir kiekvienas gauna tiek kiek užsidirbo. dvasinio uždarbio. bet tai manęs neguodžia. man vistiek liūdna. nes aplink mane ne tokie žmonės ir ne tokia kalba jie kalba. jaučiuosi pataikęs ne į ta erdvę. dieve, ką man patarsi? ir apsikritai.. kodėl melstis pradedu tik tada kai man jau būna visiška šikna. nežinau. bet tada visi prisimena dievą. bet gal geriau nors tada - nei niekada. dieve, ar tu pyksti, kad aš prisimenu tave tik tada kai man sunku? ar pyksti, kad net nepagalvoju apie tave kai man gera. net nesusimąstau, kai man sekasi. nepyk. aš tik žmogus. aš pamirštu geriausių draugų gimtadienius, aš pamirštu pareigas, aš pamirštu tave, dieve, aš pamirštu pavalgyti ir gyvenu vien savo nesveiku liūdesiu. kodėl? kodėl nesugebu spjauti į visa tai.. tik labai retais atvejais pamirštu ir jį.. savo nuotaikos nebuvimą.. nes vienu metu mano galvoje gali suktis tik viena mintis. taip aš medituoju kai man jau būna visiška šikna.. taip aš prisimenu dievą. būtent tada į jį kreipiuosi savo malda ir prašau pasigailėjimo. ir jis dažniausiai manęs pasigaili. leidžia užsimiršti.. leidžia įkvėpti laisvės nuo viso pasaulio.. leidžia galvoti ne tik apie savo trūkumus.. dieve.. ačiū nors už tai. gal pratęskime savo bendradarbiavimą ir toliau. leisk man šiek tiek daugiau suprasti, šiek tiek daugiau paiilsėti nuo savo minčių.. leisk man atsipūsti nuo sukimosi šitame nesveikame gyvenimo rate. leisk dar karta pamatyti tas beprotiškai dirbtinas mėlynas akis.. bet tokias gražias.. dieve, leisk man įkvėpti gyvybės.. ir galiausiai dieve, nebūk tu Jėzus.. nebūk tu pasislėpęs po jokiu vardu.. buk mano nuosavas.. mano mylimas mažasis dievas.. į kurį aš kreipiuosi kai man sunku. buk su manim ir šalia manęs. visada. ar nurodyk man kelią... nes atrodo, kad aš pasiklydau.
smirstu
vis dažniau susiduriu su beprasmybe. kodėl darau viena ar kitą, kas iš to išeis, kam viso to man reikia. ir dar skaudžiau, kai suprantu, kad niekam ir nieko iš to nebus. bet padaryti nieko negaliu. smirstu...
