tyliai dvesia svajonės
ir po truputį pradeda smirsti. lai taip ir lieka. kolkas nieko nekeisiu. plauksiu sau pasroviui ir tiek. kol atsimušiu į olą ir teks nubusti. tegu taip ir lieka. tegu groja rami muzika nes džiaugtis nebesurandu kuo. o jei iį suraščiau - nesidalinčiau su niekuo. verkiu ir vėl šypsausi - nes suprantu koks dirbtinas visas šitas pasaulis ir kaip iš tiesų gerai aš gyvenu. svajoju svajoju, o paskui ir vėl nukrentu į realybę. tai neapsakoma žodžiais. atrodo jau viskas prarasta ir niekada nebus geriau, o iš tiesų šikau aš ant visų blogumų nes tikrai blogai dar nėra. ir nebūna. visada galiu pradėti gyventi miške viską metęs. ir pasijausti laisvas. gal dar ne laikas. bet gal tas laikas jau artėja. nes dabartiniame mieste su dabartine visuomene darosi baugu. labai baugu... net nesinori atsimerkti... miegosiu.
