Baigta
Vakar. O gal užvakar. Tačiau tikrai visai neseniai pabaigiau surinkti visą savo kūrybą į vieną vietą. Pavadinau tai knyga. Pavadinau tai "..viskas, kas išliko". Vadinamąjį kompiuterinį rankraštį nusiunčiau sesei. Šiandien. Kažkiek lauksiu, kol ji peržiūrės ir pataisys klaidas. Paskui įdėsiu pdf failą čia. Kas norės suras - kai kam nurodysiu, kur ieškoti. Kas norės parašys komentarą. Atiduosiu Jūsų teismui. Rašytoją savyje jau nužudžiau... viskas, kas išliko sudėta į 96 A4 lapus. Turėsiu, ka prisiminti. Ar man pačiam patinka, kas liko? Iš dalies. Didesnės dalies. Juk ten dalis mano išgyvenimų, didelė dalis mano sutitruotų minčių. Bijau jį išleisti iš savo rankų, bet kartu ir noriu. Noriu, kad nors keliems žmonėms tai patiktų, noriu, kad nors vienas susimastytų ir parašytų, kad padėjau. O gal pakenkiau. Ten aš, koks buvau ir koks esu. Išorėja gražus ir švelnus, viduje viską griaunantis, nesukalbamas ir prievartaujantis savas mintis bei žmones. Tiek. Kas norės sulauks, kam neįdomu, to neliečiu.
Teatras@TIESA
Gili naktis. Sėdžiu ant žemės. Ant mano kojų sėdi Rūta apkabinusi mane savosiomis. Meilės ratas. Jokio sekso. Rūta mane guodžia. Aš ją apkabinu ir verkiu. Visi aplink mane linksminasi, o aš verkiu. Nežinau, kodėl, netgi nežinau, kiek laiko jau čia esu. Aplink pažįstami žmonės. Jie kažką švenčia. Aš kambaryje su Rūta. Dabar jau nebežinau, ar ji bando mane guosti, ar tik būna šalia. Kieme žmonės juokiasi, kažką kepa, geria. Kodėl aš verkiu? Kodėl šalia manęs Rūta? Staiga atvažiuoja didelė juoda mašina. Atpažįstu ją. Tai „Čaika“. Sėdu už vairo ir išvažiuoju. Greičiausia namo. Taip, aš Kupiškyje. Skambutis. Susitinku su Sima. Šnekam apie viską ir kartu apie nieką. Kabiname vienas kitam makaronus. Bučiuojamės, juokiamės, mylimės. Su ja buvo gera. Pasiimu motociklą. Važiuoju vingiuotu keliu. Per didelis greitis ir per daug staigūs posūkiai. Nesuvaldau motociklo ir lekiu tiesiai i griovį. Tolimesni dienos įvykiai išsitrynė. Atsipeikėjau tik po kelių dienų. Kažkodėl už sąmoningą mąstymą didesnis noras vėl sėstis ant motociklo. Likimas toks pat. Dar kartą jo nesuvaldau. Pilna galva visokiausių nuotrupų. Prabėgo dar kelios dienos. Jokios logikos. Aš vėl sėdu ant motociklo. Trečią kartą. Važiuoju siauručiu keliuku nuo Indubo ežero. Dideliu greičiu. Pravažiuoju sodus. Prasideda vingiuotas kelias. Padidinu greitį. Ir vėl po savimi išvystu Kupą ir pušų viršūnes. Krentu žemyn. Atsipeikėju po penkiolikos minučių. Nenusakomas skausmas kažkur skrandyje. Mano kūną beveik pusiau perkirto dujinės viryklės skarda, bet aš dar gyvas. Negaliu atsistoti. Kažkur girdžiu labai duslius balsus ir kūdikio verksmą. Būtent jis mane pažadino iš šio kraupaus sapno.
Teatras@Diena
Vėl išaušo tamsus ir apsiniaukęs rytas. Paskutinė cigaretė liūdnai guli sudrėkusiame pakelyje. Permirkęs mano gultas jau nebenaudingas. Šalta drėgmė smelkiasi į kūną. O galva kupina visokiausių planų. Nekenčiu lietaus. Jis verčia mane ieškoti naujų namų. O tai užtrunka keletą valandų. Laiko neskaičiuoju. Nebeturiu kur skubėti. Dabar tik galiu stebėti skubančius žmones. Skubančius į darbą, į pasimatymą, į audringą vakarėlį. Stebiu juos ir galiu tik prisiminti, jog ir aš kažkada taip skubėdavau. Dabar jau nugalėjau laiką. Jis man neegzistuoja. Neegzistuoja, bet kažkodėl būna akimirkų kai jis pasidaro labai svarbus. Aš niekur neskubu, bet visada privalau kažkur suspėti. Kaip ir visi mes. Anksčiau ar vėliau vis tiek kažkur pavėluojame, kažko nespėjame padaryti. Ir tik tada pajaučiame laiko egzistavimą, laiko nepriklausomumą nuo mūsų. Ką tik sakiau, kad laiko neskaičiuoju, kad jis man neegzistuoja, kad jį nugalėjau. Klydau. Jauna mergina galiausia supranta nespėjusi pasinaudoti vaikystės teikiamais malonumais, pagyvenusi moteris supranta, kad jau nebespės pagimdyti vaikų. Visi mes nors akimirkai norime sugrįžti atgal.
Teatras@Pasirinkimas
PASIRINKIMAS
- Tu valkata.
Ir šitie žodžiai sminga man giliai į širdį. Kasdien juos girdžiu, tačiau kiekvieną kartą jie skamba vis skaudžiau. Taip, aš pasirinkau tokį kelią. Valkatauti. Bet juk kiekvieną žmogų galima taip pavadinti. Tik skirtumas tas, kad yra išoriniai ir vidiniai valkatos. Šiuo metu aš jaučiuosi ir toks, ir toks. Nuskurdau viduje [nors tai nepastebima iš karto] ir išorėje [tai akivaizdu]. Tiesa mano vidus nuskurdo ne taip jau smarkiai. Tiesiog mirė keletas jausmų. Bet ir juos pakeitė kiti. Mirė meilė. Ją pakeitė neapykanta. Mirė prieraišumas. Jį pakeitė nepastovumas ir lengvabūdiškumas. Mirė ir bailus naivumas pakeistas besąlygiškos drąsos. Taip pasikeisti privertė gyvenimas. Jei nebūčiau priėmęs šio pasiūlymo, turėčiau dar vieną išeitį. Galėčiau panaudoti skustuvą arba virvę. Bet to nedarysiu. Geriau valkatausiu ir stengsiuosi išlikti nei pasidarysiu sau galą.
as pagal save ir pagal kitus
Aš pagal save
Einu į medžioklę. Lapių medžioklę. Apsirenkite geltonai, o aš jus medžiosiu. Šūvis... ir dar vienas. Tiesiai į galvą. Aš geras medžiotojas. Treniruojuosi Vietname. Bėkite, bet nesislėpkite. Aš tuoj. Tik pažiūrėsiu į sudaužytą veidrodį, kad septynis metus man sektųsi. Iššaudysiu jus visus. Tobulai skriejanti kulka sustos prieš tavo akis... vėl pajudės kaip tik tada, kai... mažiausiai tikėsiesi. Dabar. Ir tavo smegenys jau ant mano akvariumo sienų. Vėl antrasis aš suklaidino mane. Aš ant aš pykstu. Kovosime iki galo. Tai jis nužudė mano savo mirtį. Nejaugi dabar gyvensiu amžinai? Tabletę? Taip. Nuostabi medžioklė su varovais mano atminties labirintuose. Kiekvienas šūvis įvertintas medaliu. Kaip tik dėl to ir suprantu, kad net mintyse nusižudyti nesugebėsiu. Aš toks – Jūs kitokie. Todėl išskrendu būtent šią naktį.
minčių titravimas
[fantazijos ir iliuzijos, slapti norai ir troskimai, tiesa purvinomis rankomis ir melas kruvinomis akimis].
sprogstančių žvaigždžių spindesys
uzmerkia akis ir susimasto apie meile ir neapykanta, apie maniakus zudancius vaikus, apie spermos bankus, apie savizudzius, apie prastitutes motinas, apie gejus ir lezbietes, apie pasaulio pabaiga ir smirstancia realybe.. kur gyvena? kodel gyvena? su kuo gyvena?
..savyje, sau, su savimi.. ir del saves...
peisithanatos
pamatau ishsprogusias, paraudusias akis.. nemigo naktys.. pajuode paakiai.. pasvinkusio prakaito kvapas. ir sustinges zvilgsnis. apie ka jis? toks jausmas kad pats laikas jam butu palikti si pasauli. toks jausmas kad jam tereikia tik pasiulyti gera buda nusizudyti. jis jau patyre daug. ar zinai ta jausma kai nelaimeje palieka visi draugai? kai tiek daug, net nenusipelniusiu, tu pries savaite vadinai draugais, o dabar tik sunkiai ishtari zodi "pazistami". atsiguli i lova.. paziuri i lubas.. kaip geras stebeti niekada nesikeiciancias lubas.. vienas neseniai nutapytas taskas.. ir taip visa nakti.. pabundi. automatishkai apsirengi.. paziuri i veidrodi. toks pat liudnas vaizdas.. jis toks..
Teatras@Prologas
Skiriu savo dar negimusiam draugui.
Lyg tai rašyčiau aš. Žemas startas ir į priekį. Į paieškas. Jums jau nekyla klausimas, ko ieškau. Viskas užrašyta. Jei ne čia, tai kur nors kitur. Paieškokit. Viskas užrašyta, viskas perskaityta, viskas sugalvota. Žinau ir tai, kad nesutinkate su manimi. Visada juk yra kažkas tokio, ko dar niekas nėra išbandęs. Visada atsiranda vandens telkinys, kuriame dar niekas nesimaudė. Pasitaisau. Tikriausia ne taip pasakiau. Viskas atrasta, bet ne viską atradai tu. Kai atrandi [nors jau ir atrastą daiktą] naują subjektą [naują tik tau] jauti malonų jaudulį pilvo apačioje. Daugelis tai vadina drugeliais pilve. Juk visi žinote tą jausmą. Malonu.
Nuo pradžių
Bandysiu čia surinkti viską, ką tik esu kur nors parašęs. Norėčiau, kad ir tai pavyktų.
